Jonas Misiūnas gimė 1911 m. Valmonių k., Pušaloto vlsč., Panevėžio aps. Iki kariuomenės dirbo tėvo ūkyje. 1931 m. išėjo į kariuomenę. Baigęs privalomąją karinę tarnybą ir mokęsis puskarininkių mokykloje, pasiliko liktiniu. Jam buvo suteiktas viršilos laipsnis. Tarnavo Vievyje ir Kaišiadoryse pasienio apsaugos tarnyboje. Vokiečių okupacijos metais buvo geležinkelio apsaugos policininku Kaišiadoryse – Kaugonių geležinkelio stotelės apsaugos būrio vadu. 1944 m. vasario 5 d. įstojo į Vietinę rinktinę ir tarnavo joje iki išformavimo. Kariai jėga buvo suvaryti į vagonus ir vežami darbams į Vokietiją. Dalis karių pakeliui pabėgo, tarp jų ir – J. Misiūnas. Tuomet jis grįžo į Kaišiadorių kraštą, atsirado Kaugonyse, kur gyveno jo šeima, nuo gegužės 15 d. slapstėsi. Sovietams okupavus Lietuvą, 1944 m. liepos-rugpjūčio mėn. kartu su šeima apsigyveno Janionių k., Musninkų vlsč., Ukmergės aps. J. Misiūnas jau buvo sukaupęs nemažai ginklų ir juos slėpė Kaugonių miškuose. Suorganizavo partizanų būrį; jame liepos pabaigoje jau buvo apie 200 kovotojų, veikė Ukmergės ir Trakų aps. Rugsėjo mėn. savo partizanų būrį pavadino Didžiosios Kovos rinktine. J. Misiūnas su savo būriu nuolat keliavo iš valsčiaus į valsčių, klaidindamas priešą ir priimdamas naujus kovotojus. Nevengė susidūrimų su priešu, naikino sovietų valdžios įstaigas ir aktyvistus. 1945 m. sausio 15 d. susitikęs su LLA Vilniaus apyg. štabo atstovu Mykolu Karecku-Serbentu, Didžiosios Kovos apygardos partizanų junginį perorganizavo į 5-ąjį LLA rajoną. Nuo 1945 m. vasario 15 d. jam vadovavo M. Kareckas. J. Misiūnas tapo vado pavaduotoju, štabo ir štabo operatyvinio skyriaus viršininku. Štabas buvo Čiobiškio vaikų prieglaudoje Musninkų vlsč. 1945 m. vasario mėn. 5-asis LLA rajonas buvo pavadintas 5-ąja LLA apygarda. Jos vadu, 1945 m. balandžio 14 d. žuvus M. Kareckui-Serbentui, tapo J. Misiūnas. 1945 m. gruodžio 1 d. 5-oji LLA apygarda pavadinta Didžiosios Kovos apygarda, įsteigtos dvi rinktinės: „A“ – Trakų aps. ir „B“- Ukmergės aps. Apygardai priklausė 2086 legaliai ir nelegaliai gyvenantys asmenys, iš kurių 836 buvo su ginklu rankose kovojantys partizanai. Štabe veikė penki skyriai: Operatyvinis ir ginkluotės, Žvalgybos ir kontržvalgybos, Ryšių, Ūkio, Propagandos ir agitacijos. Apygarda turėjo du gydytojus, esant reikalui naudojosi lengvąja mašina, dviem motociklais ir 117 dviračių. Ginklų arsenalą sudarė 48 kulkosvaidžiai, 667 automatiniai ginklai ir šautuvai, 253 pistoletai.
J. Misiūnas nuo pat kovų pradžios pasirinko Žalio Velnio slapyvardį. Manoma, kad šiame krašte kilęs kovotojų vardas ŽALIUKAI yra susijęs su vado slapyvardžiu. Beje, dabartinės Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų kariai, praėję ypatingą parengimą, įgauna teisę nešioti ŽALIUKO antsiuvą (kita įdomi sąsaja su dabartine Lietuvos kariuomene yra tokia – beveik dvidešimt metų joje tarnavo Žalio Velnio štabo viršininko Genelio sūnus Gediminas Trakimas, dabar jau išėjęs į atsargą). Baimę priešui, o gyventojams pagarbą kėlė ir kitų J. Misiūno bendražygių slapyvardžiai, tokie kaip Velnio Išpera (O. Sipavičiūtė), Vaiduoklis (J. Markulis), Juodoji Kaukė (A. Galinis) ir kt.
J. Misiūnas-Žalias Velnias kovotojams ir gyventojams darė įspūdį iš karto, nes buvo fiziškai labai stiprus, apie 2 metrų ūgio, išvaizdus vyras. Pasižymėjo sumanumu, reiklumu sau ir bendražygiams, nesutrikdavo sudėtingiausiose situacijose, anot bendražygių – iš sunkiausių padėčių išslysdavęs ,,tarsi ungurys“. Žalias Velnias turėjo neapsakomą energiją, organizacinį talentą. Nors NKVD daliniai per plačias ofenzyvas sunaikindavo ryšius, išblaškydavo kovotojus, sudegindavo vienkiemius, sugriaudavo slėptuves, tačiau jau po trijų keturių dienų ir vėl veikdavo sudėtingas apygardos štabo ir būrių ryšio mechanizmas. Sako, Žalias Velnias netūnojo balose, nebraidė pelkėmis. Jei važiavo, tai geru keliu, jei ėjo, tai švariu mišku. Ir tai galėjo padaryti dėl gausaus pagalbininkų ir informatorių tinklo. Išsiskyrė ir jo taikoma mobili taktika – su savo štabu Žalias Velnias judėdavo vadinamuoju mažuoju arba didžiuoju ratu, vienoje vietoje neužsibūdamas ilgiau kaip 3 paras. Naudodavosi tiek atviromis stovyklomis, tiek ir bunkeriais (netgi pačiame Kaune). Vadas rūpinosi savo kovotojų ir gyventojų švietimu. 1944-1946 m. apygarda leido laikraštėlius „Tikruoju keliu“, „Žalia giria“ ir „Nepriklausoma Lietuva“, į kuriuos daugiausia pats ir rašė (apie Žalio Velnio taktiką plačiau dėstoma Alberto Daugirdo paskaitoje ,,Partizanų taktika“).
1946 m. pavasarį per ryšininkę A. Rumševičiūtę, pasinaudodamas senais tarnybos Lietuvos kariuomenėje pažįstamais, su J. Misiūnu kaip partizanų Vilniaus centrinio štabo atstovas užmezgė ryšį Juozas Markulis. J. Misiūnas, norėdamas, kad Didžiosios Kovos apygardos vadas būtų karininkas, paprašė J. Markulį rekomenduoti patikimą žmogų. J. Markulis pasiūlė Viktorą Pečiūrą-Griežtą (nuo 1942 m. – NKGB agentą Gediminą). 1946 m. liepos 24 d. J. Misiūnas perdavė apygardos vadovavimą kpt. Griežtui, o pats liko jo pavaduotoju. Kpt. Griežtas apygardai vadovavo iš Vilniaus. 1946 m. rugpjūčio 14 d. Griežto primygtinai pakviestas, Žalias Velnias atvyko į Markulio organizuotą partizanų apygardų atstovų pasitarimą Vilniuje. Buvo suimtas. 1947 m. kovo 11 d. nužudytas Maskvoje. Palaidojimo vieta nežinoma. Žmona Ona 1944 m. pabaigoje suimta su septynmečiais dvynukais, kalėjime pagimdė trečią sūnų. 1945 m. vasario mėn. buvo išleista iš kalėjimo, turėjo perduoti enkavėdistų laišką vyrui. Nuvykus pas partizanus, žuvo mūšyje Pigonių k., Musninkų vlsč. Visi trys vaikai buvo išvežti į vaikų namus Kaliningrado srityje.
J. Misiūnui 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties), 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Pastaba: kai kurios datos skirtinguose leidiniuose skiriasi.
Parengta pagal:
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiagą
V. Vaitkevičius, D. Vaitkevičienė Lietuva, 101 legendinė vieta, Vilnius, 2011
S. Abromavičius, K. Kasparas, R. Trimonienė Didžiosios Kovos apygardos partizanai, Vilnius